Esate tikriausiai vienas iš Partizanų perskaičiusių ”Partizaninio marketingo metodai e rinkodaroje I -a dalis”?

Tikiuosi knygoje radote naudingos informacijos ir pritaikėte savo kasdienėje veikloje?

Dabar noriu ir Jus paraginti tapti knygos bendraautoriais. Pasidalinkite savo žinomais partizaniniais metodais internete. Pažadame, kad išleisime antrą knygos dalį, kurioje bus sudėti ir surūšiuoti Jūsų visų patarimai su nuoroda į konkretaus patarimo autorių.

Sėkmės Jūsų siekiuose!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis

Guerrilla M

Savo metodus rašykite tiesiog į komentarų langą.

Ačiū

Taikytų partizaninio marketingo priemonių aprašymas ir rezultatai.

Restoranas Wok to Walk dirba jau daugiau nei metus. Jis yra Vilniuje, Vilniaus g. 19. Maisto pasirinkimas paprastas – pasirenkamas pagrindas, kuris gali būti arba ryžiai, arba makaronai, arba daržovių miksas. Galima užsisakyti norimą priedą pasirinktinai: paukštieną, jautieną, kiaulieną, grybus, daržoves. Galiausiai tereikia išsirinkti padažą.

Įprastinė pagrindo kaina – 11.90Lt. Gimtadienio proga nutarta pradžiuginti klientus itin maža kaina – 4.90Lt. Norėdami apie tai pigiai, bet plačiai pranešti, Wok to Walk komanda pasirinko kelis netradicinės reklamos būdus.

Pirmiausia buvo aptartos galimybės reklamuotis internete. Tam labai tiko Wok to Walk facebook’o puslapis, kuriame apie akciją pranešta restorano esamiems gerbėjams. Kampanijos metu užpirkta trumpalaikė facebook reklama, sugeneravusi virš 1 000 000 parodymų. Kadangi tekstukas buvo informatyvus, aiškus ir neskatino paspausti ant nuorodos ir pasidomėti plačiau – paspaudimų buvo kur kas mažiau. Per visą tą laiką naujai prisijungė tik virš šimto gerbėjų. Bet kokiu atveju, ši taktika pasiteisino dėl mažos kainos ir didelio parodymų skaičiaus.

Nežinantys apie Wok to Walk žmonės buvo informuoti neseniai susikūrusiame facebook puslapyje „Nuolaidos, kurias privalai žinoti.“ Pranešimai pakartoti kelis kartus. Tai atnešė taip pat didelę naudą, kadangi kai kurie klientai teigė apie gimtadienio akciją sužinoję būtent iš šio puslapio. Reklama kainavo viso labo kelias porcijas. Ne mažiau svarbu buvo „užkabinti“ einančiuosius Gedimino prospekte, Pilies bei Vokiečių gatvėse. Taigi, keletą kartų akcijos pradžioje buvo nešiojamas stendas, kurį Wok to Walk pasigamino už itin mažą kainą. Dėmesį patraukė dėžutės forma bei šūkis „Renkuosi maistą be MSG“. Tai priminė net protesto akciją už sveikesnį maistą, kas praeivius irgi nustebino. Vos prasidėjus akcijai, klientų antplūdis buvo didelis ir nebeliko poreikio informuoti toliau vaikštančius žmones. Taigi, Wok’as tą stendą tiesiog įsmeigė į sniego pusnį šalia įėjimo. Toks sprendimas skatino praeivius stabtelėti ir apžvelgti vitriną, kurioje buvo daugiau informacijos. Daugelis, pamatę stendą, įeidavo į restoraną užsisakyti maisto. Taip mažomis pastangomis pritraukta daugiau klientų.

Įdomiausia kampanijos dalis – degtukų dėžutės. Wok to Walk norėjo perteikti maisto pigumą, kainos mažumą akcijos dienomis. Šiam įvaizdžiui tiko mažos, pigios degtukų dėžutės su mažais reklaminiais laiškeliais viduje. Ant viršutinės pusės užklijuoti Wok to Walk lipdukai, o ant apatinės – lipdukas su logotipu iš mėnesio kombinacijos reklamos. Šias mažas reklamytes Wok’as paliko įvairiose vietose: baruose, kuriuose buvo pakabinti ir plakatai, kavinių kasose, rūkyklose. Palanku pasirodė tai, kad darbuotojai minėjo, jog atsiranda klientų, prašančių prisidegti. Taip buvo išspręsta problema ir pasireklamuota už dyką. Labai nustebino ir žmonių reakcija – gavę dėžutę jie šypsodavosi, dėkodavo ir girdavo idėją. Pamatę dar ir laiškelį, likdavo išvis be žado. Taigi – degtukų dėžutės sukėlė teigiamas emocijas bei atskleidė mintį „Maža kaina – maža reklama“.

Wok to Walk išleido vos 200 Lt, o rezultatas buvo išties didelis. Gatvėse daug žmonių kalbėjo apie gimtadienio akciją, o, svarbiausia, restoranas sulaukė tūkstančių klientų.

Na ir pabaigai – Wok to Walk laukia išradingų partizanų pasiūlymų, galinčių padidinti prekinio ženklo žinomumą.

Vertingiausios idėjos autorius bus apdovanotas vakariene dviem asmenim šiame restorane.

Idėjas galite rašyti tiesiog čia komentaruose arba partizanų fanų grupėje facebook portale.

(Idėjos registruojamos iki Kovo 15 dienos)

Sėkmės Jūsų siekiuose!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis

Guerrilla M

Partizaninio marketingo sąjūdžio fanų grupėje, socialiniame portale „Facebook“ , talpindamas vienokį ar kitokį originalesnį reklamos sprendimą, jau nebe pirmą kartą randu verslininko Tomo komentarą, girdi „pabandyk tokią reklamą suderinti savivaldybėje“. Iš pradžių tai linksmino ir tiesiog atrodė, kaip žmogaus nepakantumas mūsiškiam biurokratiniam aparatui, tačiau gyvenimas neseniai privertė patį susidurti su biurokratine sistema. Dabar jau ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad kitaip kaip „verslo priešais“ jų pavadinti negalima – visa sistema sukurta tam, kad tavo reklamos mieste nebūtų.

Bet apie viską nuo pradžių. Nežinantiems priminsiu, jog esu vienas iš WEB Akademijos klubo projektų iniciatorių; klubas vienoje vietoje apjungia internetinio verslo profesionalus bei mėgėjus ir užsiima švietėjiška veikla. WEB Akademija taip pat užsiima bendrų išorinių akademinių renginių organizavimu su kitomis institucijomis. Kaip tik vienu tokių yra bendras Lietuvos parodų centro Litexpo ir WEB Akademijos renginys – Rinkodaros ir Reklamos konferencija „ENTER 2010”, vyksianti šiųmetinės poligrafijos ir reklamos parodos “Ad Print 2010“ metu. Siekiant pareklamuoti naują renginį, vienu pagrindinių renginio populiarinimo akcentų numatyta lauko reklama. Įsivaizduokite tuščiavidurį kompiuterio ekraną/rėmą (160×160cm) ir jo viduryje „kabančias“ tūrines raides – WWW.ENTER2010.LT; žodžiu šiokia tokia intriga ir smalsumą keliantis akcentas skatinantis vartotoja sužinoti daugiau. Toliau tradicinis kelias – paskelbiame viešą konkursą gamintojams ir pradedame derinimus su savivaldybę dėl laikino lauko reklamos patalpinimo. Būtent čia ir prasideda didžiausia problema.

Pasirodo, jog norint patalpinti išorinę reklamą tam tikrose miesto vietose reikia skelbti konkursą, po paskelbimo vyksta svarstymai, po to – derinimai dėl estetinio vaizdo, o po to pagal tam tikrą formulę apskaičiuojama kiek tai kainuos ir tik tada galite tikėtis kažkokio atsakymo. Įvertinę laiko limitus, jo sąnaudas ir savivaldybės lauko reklamos skyriaus reikalavimus, tiesiogine šio žodžio prasme nusispjovėme ir pasukome kitu keliu – renginio reklamą nusprendėme patalpinti didžiausiuose sostinės verslo centruose (Viduje). Visos problemos netikėtai išsisprendė – visi derinimai su kiekvienu iš centrų truko ne daugiau 10 minučių. Jokių papildomų mokesčių ir jokio galvos skausmo.

Šiuo straipsniu pradedame naują straipsnių ciklą – Verslo priešai. Jeigu žinote kažką/ką nors, kas trukdo arba piktybiškai kenkia verslui informuokite mus info@gmarketingas.lt

Sėkmės Jūsų siekiuose!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis Guerrilla M

Susiję straipsniai:

WEB Partizanai vienykitės!

Nauja šluota gerai šluoja

Vizitinė kortelė – pardavimo įrankis

Gal dar pamenate Miglės straipsnį? Jis vadinosi būtent taip „Ar girdi?“. Straipsnyje kalbama apie tai, kad kiekvienas kalbamės su pačiu savimi ir retai klausomės kitų. Praeitos savaitės straipsnyje kalbėjau apie nereagavimą į potencialių klientų užklausas. Iš atsiliepimų „G marketingo“ fanų grupėje Facebook portale paaiškėjo, kad su panašiomis problemomis susiduria daugelis. Išvada – chroniška klientų ignoravimo „liga“ Lietuvos įmonėse. Tačiau šiandien ne apie tai, šiandien norėčiau padiskutoti apie kitą šio reikalo pusę. Tarkime, kad į jūsų įmonę ateina potencialaus kliento užklausa, jūs sureguojate, tačiau žinia norint gauti užsakymą vien to nepakanka; čia esama ir kitų plonybių, būtent kai kurias iš jų ir norėčiau aptarti. Čia, suprantama, svarbiausias sugebėjimas išgirsti ko nori užsakovas.

Atrodo taip paprasta, bet kartu ir taip sudėtinga!

Taigi, apie viską nuo pradžių – situacija. Kaip anksčiau minėta, savo kasdienėje veikloje konsultuoju įmones interneto sprendimų klausimais. Dažnai pateikus vienokį ar kitokį sprendimą užsakovui – jo įgyvendinimu jis užsiima pats, t.y. užsako pas trečias šalis ir pan. Panaši buvo ir pastaroji situacija, išskyrūs tai, kad šį kartą užsakovas paprašė jam padėti surengti konkursą gamybininkams, kadangi pats pasiguodė neturys patirties. Pasakyta, padaryta.

Parengėme konkurso sąlygas, išsirinkome būrį potencialių gamybininkų ir išsiuntinėme jiems užklausas.Vieni sureagavo iš karto – tą pačia diena, kiti kitą ir pan. Tačiau ne apie tai. Įdomumas prasidėjo kiek vėliau. Gavę atsakymus į pateiktas užklausas, išsirinkome tris kompanijas kurių sąlygos pasirodė priimtiniausios. Tam, kad išsirinkti tą vienintelę kompaniją, kuriai ir tektų užsakymas, nusprendėme susitikti su jų atstovais ir detalizuoti mūsų pageidavimus.

Prasidėjo susitikimų maratonas. Pirma kompanija su kurios atstovais susitikome – viena žinomiausių Lietuvoje ir už savo paslaugas paprašiusi aukščiausios kainos. Tačiau šį kartą užsakovas buvo įsitikinęs, kad kokybė svarbiau už kaina. Taigi susitikimas: didelis blizgantis biuras, visi aplinkui zuja, darbas verda, mus priima paskirtas projekto vadovas. Pristatome savo idėją, bandom diskutuoti dėl galimybių … Nevarginsiu jūsų visomis pokalbio detalėmis, tačiau esmė ir kartu didžiausia pokalbio problema buvo ta, kad minėtos kompanijos projektų vadovas nelabai klausėsi ką mes jam bandėme pasakyti. Didžiąją pokalbio dalį jis bandė mus priblokšti savo žiniomis apie rinką, be paliovos kalbėjo apie tai, kad jis pažysta tą ir aną ir koks naudingas jis būtų mūsų projektui. Viskas pasibaigė sutarimu, kad „lauksime detalizuoto pasiūlymo“ ir netrukus jau buvome pakeliui į antrą kompaniją. Iš visų konkursui pateiktų jų pasiūlymas buvo pigiausias. Atvykus mus gan šiltai priėmė mums paskirtas projektų vadovas, kuris išklausęs ir viską atitdžiai susirašęs ant lapo popieriaus irgi pažadėjo pateikti detalizuotą pasiūlymą. Čia pagrindinė problema buvo ne išklausymas, o gal labiau įsiklausymas – paskirtasis projektų vadovas, nors ir buvo mums malonus ir įdėmiai mūsų klausėsi, visiškai nieko nepasiūlė iš savo pusės.

Galiausiai nuvykome ir į trečią kompaniją. Joje mus pasitiko mažytis, bet jaukus biuras, kur vienose patalpose dirbo iškart visas įmonės kolektyvas. Pristačius savo idėją ir paaiškinus ko norime, mus įdėmiai išklausė, kas neaišku išklausinėjo ir galiausiai net pasiūlė keletą mūsų projektą galinčių realiai „papuošti“ papildymų. Reziume: pirmoje kompanijoje musų neišklausė ir rezultate pasiūlė daug, ko mūsų projektui visai nereikėjo; antroje išklausė, tačiau nesugebėjo pasiūlyti visiškai nieko papildomo; trečioje mus ne tik išklausė, bet ir pasiūlė būdus, kaip mūsų projektą dar labiau patobulinti. Akivaizdu, jog būtent ši kompanija ir gavo mūsų užsakymą. Gavo ne todėl, kad turėjo nuostabų biurą, ar buvo žinomiausi rinkoje. Ne. Gavo tiesiog todėl, kad įsiklausė į tai ko nori užsakovas.

Atrodo taip paprasta, bet kartu ir taip sudėtinga!

Sėkmės Jūsų siekiuose!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis

Guerrilla M

Susiję straipsniai:

Ar girdi?

Kita pardavimų pusė

Nauja šluota gerai šluoja!

Šiandien noriu pakalbėti apie kitą pardavimo pusę – reagavimą į potencialių pirkėjų užklausą. Susitarkime, kad pirminė pardavimų puse yra, kada ieškomas potencialus pirkėjas, jam surasti yra dedamos visos pastangos ir siekiama patenkinti visus jo poreikius, tačiau gzistuoja ir kita pardavimo pusė – kada pirkėjas ieško ir suranda jus pats. Idėja straipsniui pasufleravo vienas rašinys internete, kurio pagrindinė tema buvo kodėl nevyksta prekyba internetu? Jame nebuvo kalbama apie elektroninę komerciją tiesiogine šio žodžio prasme, o labiau apie pačius kompanijų tinklapius siūlančius tam tikras prekes ir paslaugas internete.

Siekdamas išsiaiškinti priežastis straipsnio autorius sugalvojo padaryti eksperimentą. Tuo metu jam, kaip tik reikėjo savo namams laiptų. Situacija, pasak jo, buvo pakankamai sudėtinga, todėl jam reikėjo originalaus ir nestandartinio sprendimo už kurį (įskaitant darbus) jis buvo pasiryžęs sumokėti pakankamai nemažus pinigus. Taigi, atrodytų situacija aiški – paklausa yra, ieškoma pasiūla. Toliau atliekami tradiciniai žingsniai: atverčiamas Google puslapis, į paieškos lauką įvedamas raktažodis „laiptai“, iškyla pirmas puslapis, kuriame daugybė reklaminių (rėmėjų nuorodos Aut. pastaba) ir „organiškų” rezultatų. Galite pabandyti patys. Tačiau „linksmoji” dalis prasidėjo kiek vėliau.

Eksperimento autorius kreipėsi į aštuonias įmones. Užsakymo suma – ne mažiau keliolikos tūkstančių. Šiandieniniame kontekste, siaučiant krizei ir visiems „verkiant”, jog nėra užsakymų, tai turėjo būti pakankamai pelningas užsakymas vienai ar kitai šioje srityje veikiančiai kompanijai. Tačiau laikas parodė, jog net dvi dienas nė viena iš minėtų įmonių nesiteikė sureguoti ir atsakyti į potencialaus kliento pateiktą užklausą. Beje po dviejų dienų viena iš kompanijų visgi atsiliepė; jos atstovai atvažiavo į objektą, apžiūrėjo situaciją ir pažadėję paruošti pasiūlymą išvyko. Deja, tuo viskas ir pasibaigė. Tiesa, vėliau kažkas dar bandė “paslaptingai” užklausti dėl laiptų įrengimo užsakymo, tačiau pasiteiravus iš kur gavo duomenis ir kontaktus – dingo.

Grįžkime truputį atgal – prie Google. Noriu skaitytojui priminti, kad šios paieškos sistemos puslapio viršuje, geltoname fone esantys įmonių skelbimai yra remėjų nuorodos, t.y. ten reklamuojasi įmonės, kurios už kiekvieną lankytojų paspaudimą Google sumoka atitinkamą sumą. Rėmėjų nuorodos dešinėje taip pat yra mokamos. Taigi išvada – kompanijos perka mokamą reklamą, bet visiškai nereaguoja į jos pasiekiamus rezultatus. Nieko nuostabaus, jog po tokios “praktikos” kalbama, kad reklama internete yra visiškai neveiksminga. Tačiau dabar ne apie tai.

Kadangi neretai tenka ir pačiam surengti vieną kitą apklausą internetu, galiu konstatuoti, jog pagrindinės problemos su kuriomis yra dažniausiai susiduriama, tai vangus reagavimas ir vadinamasis „mistinio gelbėtojo“ fenomenas. Būna, kad sureaguojama ir už savaitės, tačiau beveik visada, po kokių kelių dienų netikėtai ateina „mistinio gelbėtojo“ (laisvai samdomo specialisto, aut. pastaba) laiškas, kuriame jis teigia jūsų detales gavęs iš vienos (neįvardintos) apklausoje dalyvavusios įmonės. Nuojauta kužda, jog kai kuriose jų, matyt, vis dar gajos informacijos nutekėjimo problemos, kada konkretūs užsakymai yra perduodami toje pačioje srityje dirbantiems pažįstamiems. Visgi, aišku, didžiausia problema yra neregavimas.

Sunkiai suvokiama, kai įmonės moka pinigus už kontekstinę reklamą ir nereaguoja į užklausą, kurios potenciali vertė yra keliolika tūkstančių litų. Tikiuosi, kad Jūsų įmonėje to nėra.

Visgi, gal krizės ir tikrai nėra, gal tai tik žiniasklaidos sugalvotas prasimanymas?

Sėkmes Jūsų siekiuose!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis

Guerrilla M

Susiję straipsniai:

Didelis ar mažas?

Nauja šluota gerai šluoja!

Ratu, ar tiesiai per aplinkui?

Mielas mūsų tinklaraščio skaitytojau,

Mes labai džiaugiamės, kad Tu esi, kad Tave domina netradicinis požiūris į verslą. Visada smagu rasti Tavo komentarą, kurį parašei mums pritardamas, nepritardamas, ar reikalaudamas papildomos informacijos. Ir kiekvieną kartą, kai Facebook fanų puslapyje paspaudi „patiko“, mums būna smagu. Džiugina, kai stebėdami mūsų tinklaraščio lankomumo statistiką, matome, jog esi mums ištikimas. Męs irgi stengiamės būti Tau ištikimi generuodami turinį sistemingai ir išlaikydami partizaninio marketingo dvasią jame.

Taigi, Mielas mūsų tinklaraščio skaitytojau, noriu Tau prisipažinti, kad be Tavęs,

visas tas darbas būtų tuščias laiko švaistymas.

Niekas taip neįkvepia, kaip žinojimas, kad Tu esi!

Todėl norime Tau palinkėti pačių gražiausių ir drąsiausių svajonių išsipildymo ir

dar didesnės sėkmės ateinančiais metais!

Linksmų švenčių!!!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis

Guerrilla M

Susiję straipsniai:

(Susijūsių straipsnių nėra)

Tie kurie skaitė, tikriausiai dar pamena mano straipsnį pavadinimu „Vieno alaus bokalo ROI“ , kuriame aprašoma viena atsitiktinė pažintis internete ir kuo visa tai pasibaigė. Vėliau dar buvo straipsnis „Vieno gerbėjo ROI‘jus“ . Taigi panašu, kad greitai turėsime gan nemažą straipsnių apie ROI seriją.

Dabar Jūsų dėmesiui trečias straipsnis, kuriame aptarsime tai kiek mums kainuoja kiekvienas mūsų žodis. Tai, žinia, galioja, ir versle, ir kasdieniame gyvenime. Prieš pradedant dar trumpai priminsiu ką reiškia pats terminas. „ROI“ (Return On Investment) yra anglų kalbos trumpinys, lietuviškai atitinkantis terminą „investicijų atsiperkamumas“. Klasikiniuose vadybos vadovėliuose ši sąvoka ya plačiai vartojama. Visgi dabar ne apie tai. Šiandieninė mano istorija susideda iš dviejų tarpusavyje nesusijusių dalių.

Taigi nuo pradžių. Neseniai turėjau klientą – užsakovę , kuriai buvo reikalingos tarpininkavimo paslaugos: ji norėjo užsakyti internetinio tinklapio gamybą pas gamybininkus, bet dėl technologinių žinių trūkumo kreipėsi pas mus, kad tarpininkautume tarp jos ir gamybininkų kompanijos. Paruošėme konkurso sąlygas, sukūrėme būsimo tinklapio prototipą, parinkome geriausius internetinių svetainių gamybininkus ir išsiuntėme klientės reikalavimus su nuoroda į būsimos svetainės prototipą.

Neužilgo gavome gamybininkų atsakymus/pasiūlymus dėl būsimo projekto gamybos. Apie tai, kad daugelis kompanijų atsiunčia ištisas „paklodes“ sąmatų ir aprašymų „kokie jie nuostabūs“, tačiau reta bando ieškoti sprendimo klientui, būtų galima parašyti atskirą straipsnį. Visgi labiausiai mano dėmesį patraukė vienos kompanijos atsakymas. Jame buvo trumpai ir lakoniškai parašyta: „manome, kad jūsų projektas neturi jokios komercinės perspektyvos ir jeigu atvyktumėte pas mus, mes jums galėtume patarti kaip daryti geriau“. Persiunčiau atsakymą klientei – jokios reakcijos. Po to sužinojau, kad ji buvo šokiruota mažiausiai pusdienį. Žinoma galų gale užsakovė atsirinko tris kompanijas, su kuriomis pageidavo tęsti derybas, dėl tinklapio gamybos. Mano minėtosios kompanijos finalistų sąraše nebuvo. Gavę tokį laišką/pasiūlymą, mes savo ruožtu, net sukirtome lažybas – kiek ilgai tokia kompanija turi galimybių „išgyventi“.

Baigdami šią istoriją, dar galime nesudėtingai paskaičiuoti kiek anai kompanijai kainavo vienas žodis. Atrodytų niekuo neypatinga istorija, visgi ši istorija turi ir tęsinį. Vieną dieną socialiniuose tinkluose paskelbiau, kad naujai kuriamam internetiniam projektui pastoviam darbui yra ieškomas vadovas. Valandos bėgyje gavau bent keliasdešimt laiškų su prisegtomis CV – ačiū socialiniams tinklams ir krizei, tačiau įdomiausia, jog tarp jų buvo dar vienas to paties atstovo (taip, tos pačios „jūsų projektas neturi jokios komercinės perspektyvos“ tipo sprendimus siūlančios kompanijos) komentaras, kuris skambėjo daugmaž taip: „mačiau daug internetinių projektų, kurie neveikia. Siūlau susitikti ir įsitikinti, kad šis projektas neveiks“.

Buvau šokiruotas. Žmogus neturi jokio supratimo apie kokį projektą kalbama; visiškai jokios vertinimui reikalingos informacijos, tačiau iš karto žino, kad projektas neveiks??? Buvau ne šiaip nustebęs. Po to dar vyko ilgas vidinis susirašinėjimas bei bandymas išsiaiškinti kas ką turėjo omenyje, bet esmės tai nepakeitė.

Po šio įvykio parašiau laišką savo kontaktams, su kuriais lažinausi dėl minėtos kompanijos perspektyvų, ir pakėliau statymus – ženkliai sumažindamas jos gyvavimo terminą bei pakeldamas savo statomą sumą.

Taigi laikas parodys koks yra vieno žodžio ROI.

Sėkmės Jūsų siekiuose!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis

Guerrilla M

Susiję straipsniai:

Vieno alaus bokalo ROI

Vieno gerbėjo ROI’jus

Minties galia

Turiu nuliūdinti savo skaitytoją, jog šio straipsnio tema nėra susijusi su, tiek vyrų, tiek moterų auditoriją kamuojančiu, amžinu vyriško pasididžiavimo dydžio klausimu. Vietoj to, šiandien norėčiau padiskutuoti apie mažų ir didelių įmonių skirtumus.

Kadangi savo kasdienėje veikloje konsultuoju įmones marketingo klausimais, praėjusią savaitę teko sudalyvauti keliuose susitikimuose su labai didelių kompanijų vadovais. Sakydamas „labai didelių“, galvoje turiu Lietuvos rinkoje gerai žinomus prekinius ženklus. Viename tokių susitikimų dalyvavo žmonės atstovaujantys būtent tokio tipo prekės ženklą ir kompanijos įvedančios naują bankinę paslaugą atstovai, kurių konsultantas aš ir esu.

Taigi nuo pradžių: tipinis biuras Vilniaus centre – marmurinės palangės ir kiti buvusio sotaus gyvenimo požymiai, diskusija vyksta apie papildomas prekinio ženklo sklaidos galimybes internetinėje erdvėje per siūlomą naują bankinę paslaugą. Iš diskusijos tono netrukus paaiškėja, kad mano minimo prekinio ženklo atstovai visiškai nemato interneto, kaip galimybės jų prekinio ženklo reklamai.

Pasižiūrėjus į jų potencialaus vartotojo statistiką paaiškėja, kad VIP klientų amžiaus vidurkis yra 45-50 metų ir kompanijos marketingo atstovė nuoširdžiai mano, jog jie nesinaudoja internetu. Tiesa, kad paveikslas būtų dar aiškesnis reikėtų pažymėti, jog kalbame apie prabangos prekes.

Toliau gilinantis į marketingo tyrimus pasidaro aišku, kad VIP klientai sudaro tik 25 proc. klientų ir generuoja 35 proc. pajamų. Kita vertus,

likusi vartotojų auditorija yra nuo 20 iki 50 metų amžiaus ir generuoja 65 proc. kompanijos pajamų. Į mano argumentus, jog ši auditorija tikrai naudojasi internetu buvo atsakyta, kad tai per daug „išsibarsčiusi“ auditorija, todėl ją tikslingai pasiekti internete bus sudėtinga. Į mano pateiktas įvairiausias statistikas, nusakančias kokiame portale yra vienokia ar kitokia auditorija, buvo atsakyta kontrargumentu, kad kompanija turi išbandytas reklamos priemones, kaip radijas ar televizija ir šiai dienai nemato interneto, kaip galimybės jų prekinio ženklo reklamai ar netgi poreikio tam. Diskusija baigėsi tipiniu atsakymu – buvo labai malonu, pasitarsime su vadovybe ir jus informuosime apie sprendimą; kas išvertus reiškia – ačiū, kad apsilankėte, bet mūsų nedomina tai ką jūs siūlote.

Po susitikimo savo įspūdžiais pasidalinau su vienu kolega ir jis remdamasis savo patirtimi padarė gana neblogų apibendrinimų, kuriais irgi norėčiau čia pasidalinti. Beje, jis taip pat teikia paslaugas kompanijoms ir savo klientų tarpe turi, ir didelių, ir mažų įmonių. Jo išvados buvo pakankamai kategoriškos. Cituoju:

„Dirbdamas su mažomis kompanijomis, visų pirma džiaugiuosi pardavimo procesu. Kalbai pakrypus apie paslaugų pirkimą – pirkti ar ne, mažosios kompanijos reaguoja labai greitai: jau pirmo susitikimo metu yra aišku ar tavo paslaugos bus perkamos ar ne. Dėl kainos irgi deramasi labai retai, nes teikiamos paslaugos ekonominis efektas atperka viską, o mano atlyginimas tiesiogiai priklauso nuo rezultato. Tuo tarpu, didelėse kompanijose vyksta susitikimų „maratonai“, kurių metu paslaugos nauda „įrodinėjama“ vis kitų lygių ir departamentų vadovams“.

Kitas mano kolegos argumentas buvo tas, jog pajamų prasme yra taip pat pelningiau dirbti su mažomis kompanijomis. Ir argumentų čia net keletas. Visų pirma, jie neginčija tavo paslaugų kainos. Antra, jie sumoka laiku. Tuo tarpu, kai didelėse kompanijose yra žaidžiami tam tikri korporaciniai žaidimai ir dėl kainos neretai deramasi net iki pamėlynavimo, o kartais netgi šantažuojama – arba priimi mūsų siūlomą kainą arba sandorio nebus. Net ir pasirašius kontraktą ir „papuošus“ savo įmonės „klientų sieną“ žinomo prekinio ženklo logotipu – kuris, be visa ko, dar ir taps argumentu „už“ ar „prieš“ tavo potencialiems klientams, nuteiki save ilgai kelionei ir stresui. Kaip žinia, didelės kompanijos pasižymi tokiais „įpročiais“, kaip mokėjimų atidėjimas ir kiti panašūs dalykai. Be to, jos nėra tokios lanksčios, kaip smulkios kompanijos ir 50 proc. avanso jums tikrai neperves. Greičiausiai jos lauks darbų pabaigos, po to ilgai ir biurokratiškai tikrins kas atlikta, o galiausiai dar ir prisimins vadovo nurodymus, jog sumokėti jiems privaloma tik po šešiasdešimties kalendorinių dienų. Tiesa, sumokės, tačiau reikės dar ne vieną kartą priminti ir papildomai pagadinti sau nervus.

Kokia Jūsų patirtis dirbant su didelėmis ir mažomis kompanijomis?

Sėkmės Jūsų siekiuose!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis

Guerrilla M

Susiję straipsniai:

Ratu ar tiesiai per aplinkui

Partizano laikrodis

Marketingo tyrimai

Kaip ir buvo planuota gruodžio 2 d. įvyko pirmasis G LAB susitikimas.

Pradžiai apie blynus. Sakyčiau, jog pirmasis G LAB blynas šiek tiek prisvilo, o prisvilo dėl daugelio objektyvių ir subjektyvių priežaščių. Visų pirma tai susitikimo vietos pasirinkimas nebuvo labai vykęs. Klausantis Martyno Jokūbausko pranešimo apie partizaninius metodus paieškos jėgainių optimizavime buvo sudėtinga girdėti, nes restorane skambėjo muzika ir virė atskiras gyvenimas. Antroje dalyje, žaidžiant „Speed Networking“ žaidimą „koją kišo“ erdviniai salės apribojimai. Visgi viską atsvėrė trečioji susitikimo dalis, kurios metu visi kartu ieškojome sprendimo IVO baldų salonui.

Turėjome penkias, iki 10 žmonių, komandas. IVO baldų salonų savininkas pristatė savo įmonę, įvardino kas yra jų potencialūs pirkėjai ir kokių tikslų jie siekia. Užvirus kūrybiniam darbui, iš užsidegimo dalyvaujančių akyse buvo galima spręsti, kad dalyvavimas idėjų paieškoje jiems yra įdomiausia dalis. Tiesa, objektyvumo dėlei dar reikėtų paminėti, kad turėjome ir vieną „profesionalų“, kiekvieną dieną panašias užduotis atliekančių žmonių, stalą. Žodis profesionalai kabutėse paimtas sąmoningai , tačiau prie šio stalo sugrįšime truputėlį vėliau.

Po ilgų debatų tarpusavyje komandose prasidėjo idėjų pristatymas. Pirma idėja – šokių pamokos IVO baldų salonuose arba akcija pavadinimu – „visi šokiai baigiasi lovoje“. Kita komanda pristatė idėją apie lovų dovanojimą įmonių direktoriams. Pasiūlymas rėmėsi mintimi, kad direktoriaus savijauta atsiliepia visam kolektyvui ir per tai būtų galima netiesiogiai reklamuoti lovas kitiems darbuotojams. Trečiosios komandos idėja – tinklapis leidžiantis klientui pačiam susikomplektuoti savo būsimą lovą. Pirmąją vietą idėjų mūšyje užėmė komanda pasiūliusi tikrai partizanišką, skraidančio čiužinio idėją. Reiktų dar pagalvoti, kaip ją praktiškai realizuoti, tačiau pati idėja yra pakankamai šokiruojanti ir atkreipianti dėmesį.

Na, o dabar vėlgi norėčiau grįžti prie minėtojo „profesionalų“ stalo. Pastarųjų idėja buvo aplikacija Iphone telefone su kažkokiom funkcijom, pasak jų, Nijolė Pareigytė rekomenduoja ar pan. Tiksliai net nepamenu, nes idėja deja visai neužkabino. Prieš susitikimą rezervavau jiems atskirą stalą, nes žinojau, jog jie yra vieno amato žmonės ir vienas kita pažysta. Atitinkamai logiška buvo iš jų tikėtis ir originaliausio sprendimo, deja įvyko kitaip. Kaip sako liaudies išmintis, šiuo atveju „kurpius buvo be batų“.

Kaip minėjau, nugalėtoju dauguma išrinko „skraidantį čiužinį“, nors man asmeniškai labiausiai patiko „visi šokiai baigiasi lovoje“ idėja. Visgi daugumos valia yra daugumos valia ir „skraidančio čiužinio“ komandos nariai susitiks boulingo klube, kur praleis šaunų vakarą kartu su visomis nugalėtojams priklausančiomis vaišėmis. Antrą ir trečią vietas paėmusios komandos taip pat neliko nuskriaustos, jos apdovanotos IVO baldų nuolaidų kuponais.

Tuo tarpu mes, pasidarę išvadas po pirmojo susitikimo, skelbiame sekančio susitikimo registracijos pradžią ir darbotvarkę:

Sekantis G LAB susitikimas vyks sausio mėnesį. Tiksli data ir vieta bus paskelbta sausio pradžioje. Keičiasi ir dalyvių registracijos forma. Norint patekti į susitikimą – reikės registruotis siunčiant elektroninį laišką adresu: info@iml.lt, tema: “G LAB susitikimas”. Priežastis – socialinio portalo Facebook apribojimai dėl priminimų užsiregistravusiems dalyviams prieš renginį.

Sausio mėnesio pirmoje susitikimo dalyje pristatysiu savo elektroninę knygą: „Partizaniniai metodai e-rinkodaroje“, taip pat papasakosiu iš ko susideda partizaninio marketingo planas. Antroje dalyje, partizaninio marketingo planus pabandysime sukurti visi. Trečioje dalyje vėlei turėsime vienos įmonės atstovą, kuriam visi kartu ieškosime sprendimo. Ir vėl bus gausybė dovanų bei prizų originaliausių idėjų autoriams. Pertraukėlių metu visi norintys galės žaisti „Speed Networking“ žaidimą. Kadangi praeito susitikimo patirtis parodė, jog ne visi pageidauja žaisti šį žaidimą ir norint, kad būtų mažiau nuobodžiaujančių bus sukurtos dvi atskiros zonos. Aišku, padidinti turimų kontaktų skaičių galimybę turės visi.

Registruokitės jau dabar adresu: info@iml.lt, tema: “G LAB susitikimas”. Vietų skaičius ribotas, kadangi praeito susitikimo metu paaiškėjo, jog norint išlaikyti užsiėmimų kokybę penkiasdešimties dalyvių skaičius yra maksimalus.

Sėkmės Jūsų siekiuose!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis

Guerrilla M

Keletas akimirkų iš susitikimo:

Atėjo laikai, kai ant kiekvieno kampo galime išgirsti „Virusinis marketingas“, „Partizaninis marketingas“ ir dar daugiau visokiausių terminų, kuriuos gana sunku suprasti paprastam žmogui. Greičiausiai šiuos terminus reikėtų suvokti pačiam, galu gale, juk net nėra vieno konkretaus ir visiems tinkamo partizaninio marketingo apibrėžimo. Vieni sako, kad tai pigi reklama, kiti teigia, jog tai naujoviška reklama, tretieji, iš viso sako, kad tai reklama, kurią platina patys vartotojai. Iš čia ir kyla visas neaiškumas.

Daugelis Jūsų, kas skaitote šį straipsniuką, tikrai esate girdėję šias dvi sąvokas, o daugelis netgi turite kažkokį suvokimą apie ką eina kalba. Šį kartą nesigilinkim į šias dvi sąvokas, o pakalbėkim apie jų tarpusavio ryšius bei kodėl pavadinime padėjau lygybės ženklą. Nuo ko prasidėjo virusai? Nuo nepatekusių į eterį reklamų. Dažniausiai jos nepraeidavo įvairių instancijų dėl žiaurumo ar per didelio kiekio erotikos vaizduose. Tada jos užsakovai talpindavo turinį į internetą, kur tokie apribojimai negaliodavo. Kas vykdavo toliau? Kaip sakoma – uždraustas vaisius saldesnis, prasideda jų kelionė po internetą: iš vieno vartotojo pas kitą. Žmonių prigimtis tokia, kad įdomu tai, kas uždrausta, intriguoja ir žinoma, nuoga. Reklamos plisdavo geometrine progresija – kaip ir dauginasi virusai mūsų organizme. Toks būdas duodavo didelę naudą. Tokį reiškinį pastebėję reklamos kūrėjai , pradėjo kurti būtent šiam segmentui skirtas reklamas ir galu gale šis reiškinys ir įgavo savo pavadinimą – virusinis marketingas. Žinoma, žmonėms įdomu ir tai kas nauja, netradiciška ir netikėta. Dėl šio faktoriaus vos atsiradęs partizaninis marketingas pateko tarp greitai plintančių interneto naujienų. Didžioji dalis naujų sprendimų per kelias dienas patenkdavo į internautų rankas, o per kelias savaites apkeliaudavo didžiąją dalį interneto. Jie okupuodavo puslapius, kuriuose pateikiamos linksmos, įdomios naujienos, anekdotai, liksmos nuotraukos. Vėliau atsiradus blog‘ams, tas pats turinys nukeliaudavo ir ten. Galu gale, atsiradus specializuotiems reklamos bei marketingo blog‘ams, naujausi sprendimai tapo geidžiamiausia auka šių blog‘erių medžioklėje. Kadangi internete visi yra labai draugiški ir dosnūs, medžiotojas savo grobiu dalindavosi su visais fiestos dalyviais, o jie pasikviesdavo ir savo draugus. Atsiradus rimtiems ir išplėtotiems socialiniams tinklams, fiestų dalyvių skaičius tik dar padidėjo, o ko daugiau reikia medžiotojui jei ne pagyrų už nuostabų grobį.

Partizaninis marketingas yra stiprus karys, o gal tiksliau parazitas, po truputi užkariaujantis vis naujas teritorijas, tačiau paliekantis dalį valdų savo aukai ir toliau gyvena sintezėje su ja. Kas kitas eilėje? Kas toliaus sujugs savo pajėgumus? Kaip sako liaudies išmintis: pagyvensim – pamatysim. Tuo tarpu stebėkime kas sugebės išauginti geresnį, didesnį ir skanesnį grobį šių dienų medžiotojams.

Sėkmės Jūsų siekiuose!

Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis

Guerrilla M

Susiję straipsniai:

Partizaninis marketingas – kas tai? (Video)

Vieno alaus bokalo ROI

Vizitinė kortelė – pardavimo įrankis