Straipsnis iš serijos “Lietuviškas marketingas”
Straipsnio autorius: Žydrūnas Sadauskas
Septynerius metus likimas man prisisvečiuoti Jungtinėje Karalystėje skyrė. Romano verta manoji patirtis būtų apie gyvenimo nuopuolius ir laimės apšvietas. Kita kultūra, kita kalba. Ne taip lengvai ir vairavimo manieros prisijaukinamos, kai pagrindinę kelio pusę kairė atstoja, o vairo ieškoti jau dešinėje dera. Netgi pereinant gatvę padoresniu atidumu kaustytis reikia žiūrint į priešingą pusę nei Lietuvoje. Daugelis kasdieninio gyvenimo dalykų taip pat truputėlį skiriasi. Pavyzdžiui, Lietuvoje elektros jungiklis yra įjungtas, kai jis spaudžiamas žemyn. Anglija ir čia skelbti savos tvarkos nepatingėjo: žemyn jungiklį leisdami, šviesą išjungsite. Adaptacija truko apie pusę metų. Bet šiandien ne nostalgiškiems sentimentams pasiduoti norėčiau. Plačiau gvildenti ketinu marketingo skirtumus tarp Lietuvos ir Anglijos įmonių, teikiančių mums kasdienes paslaugas. Gal esmė ne tiek konkrečiai Anglijoje, kiek skirtumai tarp Vakarų ir Rytų Europos. It brangų ūglį tave įvairiausias paslaugas tiekiančios kompanijos Anglijoje prižiūri, tiekia visa, ko ir kiek reikia, ir pagal aiškias ,,žaidimo’’ taisykles. Tokios globos išlepintas Lietuvoje įžvelgiau problemų, kurių, mano didžių aptyrimų prityrusi galva matyti nenorėtų. Taip užuolankas pasitelkęs galiausiai prie esmės ketinu kėsnotis: konkreti problema, apie kurią noriu papasakoti – interneto tiekėjai Lietuvoje.
Pasikeitus aplinkybėms, teko persikelti į naują butą ir, žinoma, pirmasis svetys, manąsias erdves beužpildysiąs, turėjo būti internetas. Ties šiuo noru problemų ir priviso. Pasirodo, viskas nėra taip paprasta, kaip dažniausiai nuodėmingoji būtybė įsivaizduoji kažkur nosį kišdamas. Paskambinęs keliems interneto tiekėjams, sužinojau, kad daugiabutyje, kuriame gyvenu, jie neturi taip vadinamo įvado (tai tokia metalinė dėžė rusyje, ant kurios užrašytas kompanijos pavadinimas). Pasidomėjus, nuo ko priklauso, ar tam tikros kompanijos įvadas yra name, ar ne, man buvo paaiškinta, kad visi namai yra valdomi bendrijų ir bendrija sprendžia, kuri kompanija gali įsivesti įvadą konkrečiame name, o kuri ne. Ir taip akyse iliuzijų kalva iškilo, tokių bendrijų monopolį piešianti, kai riebiais banknotais traiškanotas ponas štampukus labiau nusipelniusiems žaidėjams dėlioja. Supratau, kad be intriguojančių siužeto vingių taip šio konflikto neišspręsi. Pasirodo, manąjį stebuklų slėnį trims šventiesiems valdyti garbė kliuvo. Gausiais pasirinkimais apžarstytas savy trikovę pradėjau ir apie kiekvieną kandidatą įtariai mąsčiau. Juk nuo to priklausys mano gyvenimas – Internetas. Taigi Nr. vienas – „Lietuvos telekomas“. Beje, įkyri spėlionė į galvą lenda, kad „Lietuvos telekomas“ turi įvadą kiekviename daugiabučiame name ir tikrai nė su viena bendrija rankomis nemušė, nes visi įvadai buvo padaryti dar švietėjiškais tarybiniais – visuotinės telefonifikacijos laikais. Studijuojant „TEO“ pasiūlymą, labiausiai užkliuvo „prievartinis „TEO“ marketingas“ – sutartis pasirašoma dvejiems metams ir dar yra privaloma įsivesti telefono liniją. Ir lūkuriuoji prie lankstinuko kaip likimo pamirštas nuoskaudų kniutulys, bandąs bent vienam mąslesniam žmogui išaiškint, kad ne telefono, o interneto reikia. Dvejų metų sutartis – rimtas įsipareigojimas. Vien riteriško kraujo nepakaks. Objektyvios priežastys kaip abejones sėjanti krizė, kritusios ir tebekrentančios kainos lengvai tave, tokį drąsuolį, į medį įvaryti gali. Lyg šių dėmių ant brangaus vardo maža būtų, „Lietuvos telekomas“ dešimtinę susirinkti nori, sėkmingai su vartotojais išdykaudamas. Mat toks akibrokštas pro akis nepraslydo, jog pirmus metus altruistiški interneto tiekėjo vos keturiasdešimt penkių litų teprašys. O jau po metų, prie kokybiško aptarnavimo įpratę ir į naujus tyrus žvalgytis bijantys, turėtų nepykti ir po devyniasdešimt litų aukodami. Už tą pačią paslaugą. Mat akcija dvejiems metams netaikoma. Nors sutartis, vat, matyt, netyčia jau taip suderinta, kad porai metų virš galvos Damoklo kardu kabės. Tokie svaiginantys lobių paieškos planai man primena ir „Bitės“ variantą.
Prieš pusę metų domėjausi „Bitės “ siūlomu mobiliuoju internetu. Patraukliausio plano mėnesinis mokestis buvo apie devyniasdešimt litų. Vargu, ar ką iš nuostabos žiaukčioti paakintų faktas, jog sutartis ne trumpesnė kaip dveji metai. Nors kaip atkaklus misionierius jiems į veidus litanijas apie artimiausiu pusmečiu krisiančias kainas drėbiau, tegavau malonias nuovoka nepasižyminčias šypsenas ir kuklų ,,niekuo negalime padėti’’. Skaitytojui priminsiu, kad tada žodis „Krizė“ buvo kažkas egzotiško, vykstančio ten, Vakaruose. Kaip bebūtų, likau savo įsitikinimams ištikimas ir sutarties nepasirašiau. Nepatrauklūs man tie dvejų metų pančiai pasirodė. Ir, o ne, kaip keista – po mėnesio to paties plano kaina sumažėjo iki septyniasdešimt penkių litų.
Bet gana tiems darbštuoliams ūsus kedenti. Internetu mano laisvalaikį užkaišyti ir darbingumą padidinti dar viena draugija siūlėsi – „INIT“. Kompanijos marketingo strategai nusprendė, jog aštuoni planai – tai yra tas tikrasis kelias, kuris turėtų įtikti visoms vartotojų grupėms. Geriausios kloties linkinčio oktalogo paakintas ėmiau siūlomais „eko vienas“, „du“, „trys“, „plius“ ir kitais planais domėtis. Beje, „INIT“ yra dar ir kabelinės TV tiekėjas, todėl internetas tiekiamas kabeliu. Reiškia, bus reikalingas modemas. Čia jau ,,INIT’’ pasirinkimo laisvę vartotojui dovanoja ir galimybė ne tik pačiam modemą išsirinkti bet ir atskirai už jį susimokėti ant jūsų pečių kliūna. Lyg taip bėdų ir išlaidų maža būtų, dabar dar ant šios bendrovės rūstybės tvaiką pilti teks už tokią vartotojo nuomonės laisvę. Gailia ašara apiplaunu Vakarų nostalgiją, kur modemas tikrai nebūtų mano problema, kur viskas įskaičiuota į plano kainą, racionalią, neparalyžiuojančią kainą. O čia kaliesi į Lietuvos mūrą – viliojančiai kuklios kainos paslauga kaip sukiužęs kelmas po savim visą fauną ėdrūnų slepia gyvastingai besikerojančius papildomus mokesčius. Už tai, kad man pajungs internetą, aš susimokėsiu šešiasdešimt litų ir dar būsiu priverstas įsigyti modemą, tada mokėsiu mėnesinį mokestį ir t.t. Beje, kalbant apie planų kiekį, garbė man tenka pagirti „TEO“ – tik trys planai. Primena Vakarus. Vakaruose teko naudotis ir mobiliuoju, ir laidiniu internetu. Visi tiekėjai turi labai paprastus ir aiškius savo pasiūlymų planus. Daugiausia Jums siūlomi trys – keturi planai. Aiškios kainos, aiškios sąlygos. Juk tokios paslaugos kaip ir eilės – ne poezija. Lietuvoje panašu, kad sentimentus laidantys menininkai sąlygas laisvalaikiu kurpia, tarsi pasakėčią vartotojui audžia, dalelę savo širdies sudėdami ir lygiai tokio paties supratingumo beigi vartotojo prielankumo tikėdamiesi. Ir taip laimi. Kai vieno plano aprašymas vos ne ploną linijinį sąsiuvinį atstoja, gyvastis iš rankų bėga esmės beieškant. Žiūri į tą pluoštą kaip ožka į dangaus vartus, sąlygų daug, išimčių taip pat, dar meniniai pagražinimai, lyriniai nukrypimai, bei racionalios paskatos ,,bene pigiausias’’ ar ,,ko gero geriausias’’ priveda prie ,,aj, tiks’’. O tada gyveni ir moki. Nebūtų dėl tokio pasirinkimo taip apmaudu, jei konkurencija minimali būtų. O iš tokios beletristikos išbristi reikia tiek nedaug: trijų – keturių planų, aiškių prijungimo ir atjungimo sąlygų, ir, jeigu tai įmanoma, jokių papildomų nuokrypių. Ir nelaikyti vartotojo kvailiu, kai jam išskirtinę kainą siūlai, kuri kitais metais visu savo išskirtinumu padvigubėjusiomis sąskaitomis žibėti ima.
Štai tokį pamokslą atskaitęs asketiškai sienas be interneto ramstau. Noriu per mėnesį šiai paslaugai skirti penkiasdešimt litų, bet neturiu kam. Laukiu didvyrio, man aiškų planą siūlančio, nei už modemą, nei už anteną, orą, papildomą kabelio metrą ar kokias paslaptim pridengtas papildomas paslaugas vergauti neprašančio. Nepradėsi gi dabar laiškų rašyti ar pasiuntinio ieškoti. Atsiduodu laukimui, jog vieną dieną toks šviesuolis ir ant mano slenksčio kojas nusivalys ir dovanos galimybę namuose elektroninį paštą pasitikrinti.
Susiję straipsniai: Lietuviškas marketingas 2 arba kodėl vėlavimas tapo norma?
Sėkmės Jūsų siekiuose!
Lietuvos partizaninio marketingo sąjūdis
Guerrilla M
Susiję straipsniai:
E – rinkodaros vadovas
Parduodu Gedimino pilį
A. Čekuolis ir partizaninis marketingas
